Rugsėjo 8-oji, Mergelės Marijos gimimo šventė ir paskutinė Atlaidų diena skirta melsti Dievo Motinos globos našlaičiams, nepatiriantiems tėvų meilės, Lietuvos šeimoms, sužadėtiniams ir besiruošiantiems santuokai. Gimtadienį ir iškilmingą užbaigą vainikavo Šv. Mišios lotynų kalba Missa Solemnis – jas celebravo kun. Arūnas Simonavičius, diakonas kun. Alionidas Budrius, subdiakonas kun. Marius Talutis, giedojo Lietuvos grigališkojo giedojimo mokyklos „VU Schola Cantorum Vilnensis”, choras „Aidija” (dirigentas, cantor primus Romualdas Gražinis.
Mergelės Marijos gimimo istorija
Kaip rašoma Jokūbo Voraginiečio viduramžių knygoje „Aukso legenda” („Jokūbas Voraginietis. Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008 m.), Mergelės Marijos gimimo istoriją lydi stebuklingų įvykių gausa. Pradžioje Joakimas iš Galilėjos miesto Nazareto vedė šventą Oną iš Betliejaus. Pragyvenę dvi dešimtis metų, vaikų nesusilaukė. Tuomet sutuoktiniai davė įžadą Dievui, kad jei susilauks palikuonio, paskirs tarnauti Viešpačiui ir nutarė aplankyti tris didžiausias Jeruzalės šventyklas. Iš vienos jų Joakimas buvo išvarytas, nes esantis nevaisingas, palikuonimis nepagausinęs Dievo tautos. Susigėdęs Joakimas išėjo pas piemenis, ir ten jam pasirodęs angelas: „Aš esu Viešpaties angelas, atsiųstas, kad tau praneščiau, jog tavo maldos buvo išklausytos. Dievas baudžia už nuodėmes, o ne už prigimtį, todėl, kai užveria kieno nors įsčias, tai padaro dėl to, kad stebuklingai vėl atvertų, ir taptų aišku, kad gimusysis yra ne kūniškos aistros, o dieviškosios malonės vaisius.” Angelas paminėjo Sarą iš jų giminės, kuri pagimdė Izaoką devyniasdešimties metų. Vėlyvi pastojimai ir nevaisingų moterų gimdymai esantys stebuklingi. Angelas pranešė Joakimui, kad Ona jam pagimdysianti dukrą Mariją ir iš savo motinos įsčių ji bus pilna Šventosios Dvasios. O iš jos stebuklingai gims Aukščiausiojo sūnus Jėzus.” Tą pačią žinią angelas nunešė Onai, abiems sutuoktiniams liepęs susitikti prie Jeruzalės Aukso vartų. Kai gimė mergaitė, ji, kaip liepė angelas, buvo ugdoma Viešpaties šventykloje. Kai Marija sulaukė keturiolikos metų, aukštasis kunigas paskelbė, kad brandos amžiaus sulaukusios mergaitės turi būti teisėtai ištekintos. Marija atsakė, kad negalinti to daryti, nes tėvai ją paskyrė tarnauti Viešpačiui, ir ji prisiekė likti skaisti. Kunigai sunerimo, nenorėdami laužyti įžado, meldėsi, prašydami Viešpaties patarimo. Tuomet pasigirdo balsas, kad nevedęs vyras iš Dovydo namų turi atnešti ant altoriaus šakelę, kuriam toji šakelė sužydės, ant jos nusileis Šventoji Dvasia, tas ir bus Marijos sužadėtinis. Juozapas buvo tarp atnešusiųjų šakeles, tačiau jam pasirodė netinkama, kad gerokai vyresnis vyras turi imti į žmonas tokią jauną merginą, todėl vienintelis pasiliko savo šakelę. Nė viena atneštųjų nepražydo, ir vėl pasirodė angelas. Kai Juozapas ryžosi atnešti šakelę, toji pražydo ir ant jos nutūpė balandė. Tuomet visiems tapo aišku, kad Mergelę reikia išleisti už šio vyro. Netrukus po to, Marijai meldžiantis, pasirodė angelas Gabrielius ir pranešė, kad ji pagimdysianti Dievo Sūnų.
Anksčiau Švenčiausiosios Marijos Gimimo aštuondienis nebuvo švenčiamas, tačiau Popiežius Inocentas IV, kilęs iš Genujos, įvedė šią šventę. Bažnyčia švenčia tris gimimus: Kristaus, Marijos ir Jono Krikštytojo. Šios trys Gimimo dienos simbolizuoja tris dvasios gimimus: mat su Jonu mes atgimstame vandenyje, su Marija – atgailoje, su Kristumi šlovėje.
Šv. Mišios Madonai – lotynų kalba
Iškilmingai švęsdami Mergelės Marijos gimimo iškilmę Trakų bazilikoje, tikintieji klausė Šv. Mišių lotynų kalba. Liturgijoje skambėjo vienos gražiausių Claudio Monteverdi (1567 – 1643) Mišių „In illo tempore, A6“ iš rinkinio „Cantus Sanctissimæ Virgini Missa Senis Vocibus …“, išleistų Venecijoje 1610 m., taip pat Švč. Mergelės Marijos paveikslo vainikavimo apeigoms skirtas responsoriumas (choristų ir kunigo giedojimas pakaitomis) „Corona Aurea“ (Aukso karūna). Jubiliejinius atlaidus užbaigė „Te Deum”.
Bažnyčios priekyje dešinėje ir kairėje stovėjo choristai, jie atitardavo į altorių atsisukusiems kunigams: lotyniškų mišių tradicija ir toks aukojimo būdas tęsėsi iki Vatikano II-ojo susirinkimo 1962-1965 m., po kurio įvykdyta liturgijos reforma. Lotynų kalba nuo IV a. laikoma Apaštalų Sosto ir Visos Bažnyčios bažnytine kalba. Po didžiosios Rytų schizmos (skilimo) 1054 m., kuomet atsirado Vakarų krikščionių (Romos katalikų) bažnyčia ir Rytų krikščionių (stačiatikių) bažnyčia, ji liko pagrindine katalikų liturgine kalba – iki II Vatikano ja aukojamose Šv. Mišiose dalyvavo ir ja meldėsi 97% katalikų. Giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis” nariai šalyje gieda liturginių pamaldų, atliekamų pagal tradicinį, arba ekstraordinarinį, Romos ritualą, metu.
Evangelijos pagal Matą skaitinyje išgirdome apie Jėzaus kilmę, buvo suminėti jo protėvių vardai. Pamokslą sakęs kunigas Arūnas Simonavičius prašė prisiminti savo protėvius ir už juos melstis – ateis akimirka, kai jie pasitiks mus prie Dangaus vartų. Pasak pamokslininko, Mergelė Marija gerai žinojo savo giminės istoriją ir šiandieną pirmiausia nusilenktų tėvams Joakimui ir Onai. Bendravimas su protėviais priskiriamas šventųjų bendravimui, o šventieji ne esantys be nuodėmės, bet priklausantys Dievui. Tik protėvių dėka galime suprasti, kas mes, ir tuo būdu pamilti save ir artimą.
Parengė Rūta Suchodolskytė-Neniškienė
