Salos pilis
XIV a. II pusėje pradėta Salos pilies statyba, vienoje iš didesnių Galvės ežero salų. Pirmajame statybos etape Salos pilis buvo pereinamojo tipo iš aptvarinės į konventinę, kurią sudaro raidės „U“ formos kunigaikščių rūmai ir priešpilis. Manoma, kad Salos pilį pradėjo statyti Kęstutis, o XV a. I pusėje baigė jo sūnus Vytautas. Ji buvo statyta kaip tvirtovė apsiginti nuo priešų ir niekada nebuvo paimta užpuolikų.
Antrajame statybos etape pilis pradėta statyti pagal kitą planą: tarp rūmų korpusų sumanyta pastatyti 9,2×9,6 m dydžio šešių aukštų donžoną (33 metrai), o salos pakraščiu — einančią gynybinę sieną su kontraforsais. Pilies architektūra gotikos stiliaus, bet kai kurie elementai turėjo ir romaninio stiliaus bruožų. Visos patalpos buvo skliautuotos, langų angokraščiai puošti profiliuotomis plytomis. Rūmų dešiniojo korpuso antrame aukšte buvo reprezentacinė menė, langus puošė vitražai. Apie Salos pilies architektūrą, pirmą kartą užsimena flamandų keliautojas Žiliberas de Lanua, Trakuose lankęsis 1414 m., kalbėdamas savo prisiminimuose taip: „Ten yra dvi pilys, kurių viena labai sena, o kita pilis yra ežero viduryje, patrankos šūvio atstume nuo senosios pilies, o ši yra visai nauja, statyta iš plytų prancūzų stiliumi“.
Paskutiniajame pilies statybos etape buvo įrengta fosa, skirianti kunigaikščio rūmus nuo priešpilio, ji aptverta gynybine siena su bokštais, pastatyti kazematai. Pietiniuose ir trikampiuose kazematuose buvo virtuvės, vakarinių kazematų apatiniuose aukštuose buvo sandėliai, o antrame gyveno tarnai. Pietvakariniame pilies bokšte buvo kalėjimas. Priešpilis įgavo netaisyklingos trapecijos formą.
Žalgirio mūšio išvakarėse išplėsta pilis buvo naujoviška, flanginei gynybai pritaikyti kampiniai priešpilio bokštai turėjo 15 patrankų. Po Žalgirio mūšio (1410 m.), sutriuškinus Kryžiuočių ordiną, Salos pilis tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. XV a. pr. Trakai buvo klestintis miestas, jame lankėsi daug pirklių, garbingų svečių, užsienio pasiuntinių, kurie buvo priimami Salos rūmų reprezentacinėje menėje. 1413 m. Salos pilyje priimtas imperatoriaus Zigmanto pasiuntinys Benediktu Makra, paskirtas arbitru ginčui su Ordinu dėl Žemaitijos sienų spręsti. Trylika kartų 1413—1430 m. čia lankėsi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pusbrolis Lenkijos karalius Jogaila.
XVI a. praradus karinę funkciją ir netekus rezidencijos vaidmens, Salos pilies reikšmė sumenko, didieji kunigaikščiai į ją užsukdavo vis rečiau. Salos pilyje saugota Lietuvos Metrika 1511 m. perkelta į Vilnių. Salos pilis tampa kilmingų asmenų kalėjimu.
Po niokojančios 1655—1661 m. carinės Rusijos invazijos Trakų miestas buvo apiplėštas ir sudegintas, Salos pilis apgriauta ir nebuvo atstatoma, miestas jau neatsigavo ir tapo provincijos miesteliu.
XIX a. romantizmo idėjos skatino domėtis Lietuvos praeitimi, o ypač Trakų pilimis. Dailininkai tapė Salos pilies griuvėsius, išlikusius ant sienų freskų fragmentus, architektai, inžinieriai ruošė pilies restauravimo projektus. Inžinierius. B. Malevskis 1902 m. parengė priešpilio pietrytinio bokšto fragmentinio restauravimo ir konservavimo projektą. Nors 1905 m. atlikti darbai buvo nedideli, bet Salos pilies išsaugojimo istorijai jie labai reikšmingi. 1929–1941 m. pilies restauravimo darbams vadovavo lenkų inžinierius, architektas J. Borovskis. Tuo laikotarpiu buvo sustiprinta mūrų apačia, restauruota dalis kampinių kontraforsų, pašalintos griuvenos nuo fasado, sustiprintas donžonas, pradėta atstatinėti reprezentacinė salė.
Po II Pasaulinio karo Trakų pilių konservavimo, restauravimo ir atstatymo darbus tęsė lietuvių restauratoriai. 1953 m. prasidėjo pilies restauravimo darbai. 1962 m. pagal architekto B. Krūminio projektą buvo atstatyti centriniai rūmai, o vadovaujant architektui S. Mikulioniui 1987 m. baigtas restauruoti priešpilis. Atstatyti priešpilio kampiniai bokštai, vakariniai kazematai pakeitė ir visos pilies tūrinę erdvinę kompoziciją. Lietuvos ir Trakų miesto simbolis — Salos pilis atgavo XV amžiaus vaizdą. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, čia vėl priimami garbingi svečiai, pasirašomos sutartys.
1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui. Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta koncertai, festivaliai, šventės. Kasmet pilį aplanko tūkstančiai lankytojų.
Pusiasalio pilis
Pusiasalio pilis pirmą kartą minima 1387–1392 m. sudarytame ,,Rusijos miestų sąraše”, kur nurodoma, kad Senuosiuose Trakuose yra mūrinė pilis, Trakuose prie ežero esanti pilis su dviem mūro sienomis ir medine aukštutine pilimi, o saloje — mūrinė pilis. Dabartinį miesto pusiasalį, kurį supa trys ežerai (Galvės, Bernardinų ir Totoriškių) tuo laikmečiu sudarė atskiros didelės salos ar jų grupės. Taip Trakai pavaizduoti senuosiuose miesto planuose ir žemėlapiuose. Atskiras miesto dalis į bendrą visumą jungė miesto įtvirtinimų ir gynybos sistema, žiemos ir vasaros keliai su pylimais ir brastomis bei šalutinės gatvės.
Žiemos ir vasaros kelių sankirtoje XIV a. antroje pusėje — XV a. pirmoje pusėje stovėjo mūrinė Pusiasalio pilis, atskirta nuo miesto akmenine siena ir plačiu gynybiniu grioviu. Mūrinės pilies statybos darbai vyko 1362–1382 m. ir 1414–1430 m. Tai viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, užėmusi 4 hektarų plotą ir turėjusi 11 skirtingo dydžio gynybinių bokštų. Priekinę pilies dalį sudarė keturkampis kiemas, apjuostas gynybine siena su 6 bokštais. Pagrindinis, vartų bokštas buvo nuo miesto pusės gynybinės sienos viduryje, o šiaurės rytinės sienos viduryje esančiame bokšte (nuo Bernardinų ežero pusės) — atsarginiai „žiemos” vartai. Tik vienas bokštas, pietryčių, turėjo kampuose kontraforsus. Manoma, kad šio bokšto viršutiniuose aukštuose gyvenęs pilies valdovas. Pilies kiemas ilgai buvo neužstatytas, įgula gyveno pilies bokštuose. Po 1410 m. Žalgirio mūšio žemės ir medžio įtvirtinimai aplink Aukų kalną buvo pakeisti mūro sienomis. Tarp priekinės ir aukštutinės pilies buvęs medinis tiltas.
