Vilnius, 2017 m. balandžio 13 d.
Brangūs broliai ir seserys,
sveiki sulaukę šventų Velykų – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo, Jo pergalės prieš nuodėmę ir mirtį iškilmės! Jėzus visus kelia iš nuodėmės ir nevilties, nori, kad turėtume gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10).
„Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“ (Kol 3, 1), – ragina apaštalas Paulius. Jis kelia mūsų žvilgsnį aukštyn. O psalmės žodžiai skelbia: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (Ps 19, 2). Kūrinija taip pat kelia žmogaus žvilgsnį aukštyn, į žvaigždes. Žmogų traukia ir vilioja neišmatuojami toliai, tai, kas nauja, dar neatrasta, nepažinta. Jį traukia grožis, harmonija, laisvė, kūryba. Bet ko iš tiesų ieškome? Ar mus pasotina vien tai, ką galima apčiuopti ir suskaičiuoti? Ar užtenka vien teorinių svarstymų apie gyvenimą?
Tikrai ne. Žmogaus žvilgsnis galiausiai ieško kito žvilgsnio, kuriame galėtų atrasti ir save. Ne kaip veidrodyje, tiesiog atspindinčiame tai, kas yra priešais jį. Mylintis kito žvilgsnis kviečia išeiti iš savęs, užmegzti ryšį, priimti ir dovanoti meilę bei gyvenimą. Jis primena nuolat lydintį Dievo žvilgsnį, į kurį atsigręždami tampame labiau panašūs į Viešpatį.
Velykų iškilmė skelbia, kad Jėzus yra gyvas ir Jo žvilgsnis lydi mus gyvenimo kelyje. Vis dėlto per maža žinoti, kad Jėzus prisikėlė. Velykų dieną du mokiniai iš Emauso buvo girdėję liudijimus apie prisikėlimą ir apie tuščią kapą, tačiau liko pilni liūdesio. Jėzus matė mokinius ir prie jų prisiartino. Nors neatpažintas, Jis ir mus pasiekia ten, kur esame, eina greta, užkalbina, išklauso, palydi, nors ne iš karto į Jį atsigręžiame. Jėzus turi kantrybės ir gailestingumo laukti, kol sušils, užsidegs mūsų širdys ir atsivers akys, kad Jį atpažintų. Atpažįstame Jį laužydami duoną – šv. Mišiose, Eucharistijoje, kur Jėzus yra „pranykęs“ iš mūsų kūno akių, tačiau realiai pasilieka sakramentiniu būdu. Prisikėlęs Jėzus kviečia susirinkti prie Jo ir priimti vieniems kitus kaip brolius ir seseris. Čia maitinamės tuo pačiu Dievo žodžiu. Meldžiamės kartu su kitais ir vieni už kitus. Mokomės būti kartu džiaugsmuose ir skausmuose, būti atsakingi vieni už kitus, už mūsų Tėvynės, Bažnyčios, pasaulio dabartį ir ateitį.
Visi esame pašaukti sekti prisikėlusiu Jėzumi, ištikimai eidami savo pašaukimo keliu. Tą mums primena garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis – mūsų krašto sūnus, kurio paskelbimą palaimintuoju švęsime birželio 25 dieną Vilniaus Katedros aikštėje. Kviečiame visus, kas tik gali, atvykti į šią iškilmę – iš Lietuvos ir išeivijos, – kad padėkotume Viešpačiui už tokią brangią dovaną. Arkivyskupas Teofilius yra vienas iš mūsų, jis pasiekė Dangų kantriai nešdamas savo gyvenimo kryžių. Jis gyveno Velykų žinia ir liudijo, kad Kryžius atveria kelią į Dangaus Karalystę. Savo vyskupišku šūkiu pasirinko: „Per kryžių į žvaigždes“. Tegu tai skatina mus, patrauktus prisikėlusio Jėzaus žvilgsnio ir Jo artumo, veikliai mylėti Dievą ir artimą.
Garbingojo Teofiliaus skelbimas palaimintuoju mums primena, kad kiekvienas iš mūsų esame Dievui brangus ir pašauktas į amžinąją laimę Danguje. Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu kiekvienam atvėrė Dangaus vartus. Iki beatifikacijos likusį laiką išnaudokime dvasiniam pasiruošimui. Ruoškimės šiam įvykiui parapijose, bendruomenėse, mokyklose ir šeimose. Stenkimės kuo geriau pažinti išskirtinę garbingojo Teofiliaus asmenybę. Jis mokėjo kantriai ir atkakliai dirbti, ilgus metus gyvendamas toli nuo savo Tėvynės išsaugojo gyvą jos meilę. Patirti sunkumai, net ilgi įkalinimo metai sovietiniuose kalėjimuose jo nepalaužė ir neapkartino širdies. Jis išlaikė ramybę, pasitikėjimą, buvo geras visiems žmonėms, net ir savo persekiotojams. Būdamas Kaišiadorių vyskupu nuoširdžiai rūpinosi visų žmonių krikščionišku gyvenimu, kvietė gyventi blaiviai ir dorai, nuolat ragino melstis už taiką. Atsiliepkime į šį kvietimą skirdami laiko maldai, ypač Švč. Sakramento adoracijai. Kas tik gali, aplankykime su garbingojo Teofiliaus Matulionio gyvenimu susijusias vietas, ypač jo kapą Kaišiadoryse.
Mylimi broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Tegu šis prisikėlimo rytas apšviečia kiekvieno mūsų gyvenimą, išsklaido mūsų šeimų, mūsų šalies sunkumų bei kančių tamsą ir palaiko krikščionišką viltį. Arkivyskupas Teofilius savo gyvenimu paliudijo, kad „viltis neapgauna“ (Rom 5, 5). Naujas gyvenimas Kristuje tikrai įmanomas! Tad, kelkimės ir kartu su Kristumi ženkime į gyvenimą! Aleliuja!
Lietuvos vyskupai
