Gegužinės pamaldos yra labai sena religinė praktika. Jau XII amžiuje užtinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII amžiuje Italijoje atsiranda gegužinės pamaldos, panašios į dabartines mūsiškes. Pradžią joms davė šv. Pilypas Nėris. To amžiaus pabaigoje jos jau gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, o šiek tiek vėliau Belgijoje ir Šveicarijoje. Apie 1840 metus įsigalėjo Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII joms skyrė atlaidus ir paragino tikinčiuosius gausiai jose dalyvauti.
Gegužinės pamaldos bažnyčioje dažniausiai laikomos prie Dievo Motinos arba didžiojo altoriaus. Giedama Švč. Mergelės Marijos litanija ir kuri nors giesmė, dažniausiai SVEIKA, MARIJA, MOTINA DIEVO, be to, esti skaitinys arba pamokslas.
Kas negali eiti į bažnyčią, gegužines pamaldas atlieka namie. Tam tikslui švariame kambaryje parengiamas altorėlis su Marijos paveikslu. Prie jo giedama ar skaitoma Švč. Mergelės Marijos litanija, kalbama šv. Bernardo malda ir baigiama giesme SVEIKA, MARIJA, MOTINA DIEVO arba MARIJA, MARIJA.
Šaltinis: Liturginis maldynas 2013 m., 266 – 267 psl.
