2017 m. birželio 14 d. gausus būrys tikinčiųjų rinkosi į Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje aukojamas Šv. Mišias, skirtas paminėti lietuvių tautai skaudų istorinį įvykį. 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą.
Šv. Mišias celebravo Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos vikaras kun. Rimas Kalmatavičius, koncelebravo Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos emeritas mons. Vytautas Rūkas.
Šv. Mišių pradžioje kun. Rimas Kalmatavičius kalbėjo:
“Šiandien minime Gedulo ir Vilties dieną. 1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą – Sibirą. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Buvo ištremta daug to meto politikų, dvasininkų, visuomenės veikėjų.
Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius darbus. Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus. Birželio 14-oji nebuvo nei pirmoji, nei paskutinė Lietuvos gyventojų atžvilgiu vykdytų sovietinių represijų diena. Nuo pirmųjų Lietuvos okupacijos dienų buvo pradėtas sistemingas lietuvių tautos elito naikinimas įkalinant sovietiniuose kalėjimuose bei lageriuose.
Birželio 14-oji ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties sugrįžti į Tėvynę, vilties išvysti savo artimuosius diena. Viltis palaikė tremtinius ir kalinius sunkiausiais, juodžiausiais jų gyvenimo metais, suteikė jėgų ir stiprybės. Jie sugrįžo – gyvi ir mirę, kad atgultų amžinam poilsiui savo žemėje. Šią dieną melskimės už tremtyje žuvusius lietuvius. Melskimės už mūsų Tėvynę Lietuvą ir jos ateitį.”
Susirinkusiems Šv. Mišių dalyviams mons. Vytautas Rūkas homilijos metu sakė:
“Šiandien mūsų Tėvynėje gedulo šventė. Prisimename šimtus tūkstančių į Sibirą ištremptų mūsų brolių, jų kančias ir mūsų žemėje pralietą partizanų kraują. Minime okupacijos tragediją, kai tarp savęs susidūrė dvi siaubingiausios praėjusio amžiaus ideologijos: komunizmas ir nacizmas. Jos abi žadėjo sukurti tobulą visuomenę ir pradėjo naikinti, kas jų nuomone, buvo netobula, kenksminga ir nepageidaujama. Vienu atveju, tai buvo žydai ir kiti ne arijų kilmės žmonės, o kitu – buržuaziniai nacionalistai, buožėmis pavadinti – dori ir savo tėvynę mylintys piliečiai. Tikrovėje tai reiškė prievartą, kraują, ašaras, nelaisvę, vergystę. Žmogus buvo aukojamas ideologijos labui ir laikomas kaip medžiaga, daiktas, kurį reikia taisyti ir visai sunaikinti. O ten, kur žmogus tampa tik priemone, prasideda kelias į tironiją.
Šv. Rašto pradžios knygoje yra pasakojimas apie Abraomo pašnekesį su Dievu dėl Sodomos ir Gomoros (plg. Pr 18) miestų. Abraomas klausia Dievo ar Jis pražudys šių miestų nusidėjėlius kartu su doraisiais. Ar Dievas sunaikins miestą, jei jame gyventų bent 50 teisiųjų? O jei jų atsirastų tik 45, o jei galiausiai tik 10? Ar jie tada būtų pražudyti kartu su nusidėjėliais? Ir Dievas atsako, kad kiekvienas baudžiamas tik už tai ką jis padarė, o ne kolektyviniu principu, kad esi žydas, lietuvis, lenkas, inteligentas, verslininkas ar prekybininkas.
Juk ištiesų abi totalitarinės ideologijos žudė žmones, žemino ir baudė ne už tai ką jie padarė ar nusikalto, o dėl to, kad jie buvo, kad norėjo būti savimi, kvėpuoti laisve, norėjo patys spręsti ir kurti savo gyvenimą. Kitaip tariant, kad žmogus norėjo atskleisti savo prigimtį.
Žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas esame Dievo kūrybos atspindys. Kiekviena gyvybė yra vertinga. Kiekvienas žmogus nusipelno, kad būtų gerbiamas jo orumas. <…>
Šiandien tos ideologijos jau žlugusios, tačiau naujų stabų pavojus tebėra, jei paverčiame žmogų priemone, nesaugome jo gyvybės, jei nesiremiame sveiku protu, žmogaus prigimtimi. Gaila, kad ir šiandien pasaulyje priklausantys kitai tautai, klasei, religijai pradedami laikyti priešais, nepageidaujamais kliudytojais. Artimuosiuose Rytuose ir šiaurės Afrikoje persekiojami krikščionys. Matome nerimstančius įtampos židinius netolimoje kaiminystėje.
Atgavus laisvę iš Sibiro stengėmės susigrąžinti bent tremtinių palaikus. Bet dabar atrodo, kad dar svarbiau susigrąžinti jų dvasią, tikėjimą, ištvermę, meilę Tėvynei, ne todėl, kad ji daug duoda, o todėl, kad dėl jos galima daug žmonių netekti. Šiandien mums gresia kitokios tremtys – vaikai ištremiami iš savo vaikystės, kai auga be šeimos šilumos, kai šeimos ištremiamos iš savo namų, kai negali oriai kurti savo gyvenimo. Piliečiai ištremiami iš politinio gyvenimo, kai nemato pasitikėjimo vertų atstovų. Ar Lietuva krentanti į demografijos duobę nebus ištremta iš pasaulio ateities?
Popiežius Pranciškus, kai buvo jam teikiama Europos vienytojo Karolio Didžiojo premija, sakė jog svajoja apie jauną Europą, kuri dar sugeba būti motina, kuri turi savyje gyvybės, gerbia ją ir teikia gyvenimo viltį. Svajoju apie Europą, kuri rūpinasi vaiku, kuri kaip broliui padeda prieglobsčio ieškančiam, visko netekusiam atvykėliui. Svajoju apie Europą, kuri girdi ir brangina sergančius ir senus žmones <…>, kurioje tuoktis ir susilaukti vaikų – didžiulė atsakomybė ir džiaugsmas, o ne problema. Svajoju apie Europą, kuri gina visų teises neužmiršdama ir visiems skirtų pareigų.
Svajokime ir mes apie tokią Lietuvą. Ir ne tik svajokime, bet ir bendromis jėgomis ją kurkime. Amen”
Šv. Mišiose taip pat dalyvavo Trakų rajono šaulių 6-oji kuopa, giedojo Trakų parapijos šlovinimo grupė.
