Ketvirtasis Gavėnios sekmadienis – Laetare – (A)
Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo
Mažoji bazilika,
2026 m. kovo 15 d.
(1 Sam 16,1b.4,6-7,10-13; Ef 5,8-14; Jn 1-41)
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Šiais Gavėnios sekmadieniais, remdamasi Šv. Jono Evangelijos tekstais, liturgija veda mus tikru krikšto keliu: praėjusį sekmadienį Jėzus pažadėjo samarietei „gyvojo vandens“ dovaną; šiandien, išgydydamas aklą nuo gimimo, Jis apsireiškia kaip „pasaulio šviesa“; kitą sekmadienį, prikeldamas savo draugą Lozorių, jis prisistatys kaip „prisikėlimas ir gyvenimas“.
Vanduo, šviesa, gyvenimas – tai Krikšto simboliai, sakramentas, kuris „panardina“ tikinčiuosius į Kristaus mirties ir prisikėlimo paslaptį, išlaisvindamas juos iš nuodėmės vergijos ir suteikdamas jiems amžinąjį gyvenimą.
Bažnyčios tradicijoje šis šviesos sekmadienis vadinamas Laetare sekmadieniu: tai džiaugsmo sekmadienis atgailos metu, nes atgaila yra kelias į šviesą, todėl atgaila savyje talpina džiaugsmo šviesą.
Kokia yra šio džiaugsmo priežastis? Tai mums pasakoja šiandienos Evangelija, kurioje Jėzus išgydo nuo gimimo aklą žmogų. Klausimas, kurį Viešpats Jėzus užduoda tam, kuris buvo aklas, yra pasakojimo kulminacija: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ (Jn 9, 35). Tas žmogus atpažįsta Jėzaus padarytą ženklą ir pereina nuo akių šviesos prie tikėjimo šviesos: „Tikiu, Viešpatie!“ (Jn 9, 38). Reikia pabrėžti, kaip paprastas ir nuoširdus žmogus palaipsniui eina tikėjimo keliu: iš pradžių jis sutinka Jėzų kaip „žmogų“ vieną iš daugelio, tada jį laiko „pranašu“, galiausiai jo akys atsiveria ir jis paskelbia Jėzų „Viešpačiu“. Priešingai išgydyto aklojo tikėjimui, fariziejai, kurie nenori priimti stebuklo, nes atsisako priimti Jėzų kaip Mesiją, yra užkietinę savo širdis. Tuo tarpu minia sustoja aptarti įvykį ir lieka nuošali bei abejinga. Net aklojo tėvai yra pasidavę baimei dėl kitų žmonių nuomonės.
Broliai ir seserys,
išgydytam aklajam Jėzus atskleidžia, kad Jis atėjo į pasaulį, kad įvykdytų teismą, kad atskirtų tuos akluosius, kurie leidžiasi išgydomi nuo tų, kurie nesileidžia išgydomi, nes mano esą sveiki. Iš tiesų, žmoguje labai stipri yra pagunda kurti ideologinę saugumo sistemą: netgi pati religija gali tapti šios sistemos dalimi, kaip ir ateizmas ar sekuliarizmas, tačiau taip elgdamiesi mes liekame akli dėl savo egoizmo. Leiskime Jėzui mus išgydyti, nes Jis gali ir nori mums padovanoti Dievo šviesą!
Ir mes dėl Adomo nuodėmės gimėme „akli“, bet krikšto šaltinyje mus apšvietė Kristaus malonė. Nuodėmė sužeidė žmoniją, pasmerkdama ją mirties tamsai, bet Kristuje spinduliuoja naujas gyvenimas ir tikslas, kuriam esame pašaukti. Jame, sustiprinti Šventosios Dvasios, gauname jėgų nugalėti blogį ir daryti gera. Iš tiesų, krikščioniškas gyvenimas yra nuolatinis tapimas panašiu į Kristų, naujojo žmogaus atvaizdą, kad pasiektume visišką bendrystę su Dievu. Viešpats Jėzus yra „pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), nes Jame „spinduliuoja Dievo šlovės pažinimas“ (2 Kor 4, 6), kuris sudėtingame istorijos siužete ir toliau atskleidžia, kokia yra žmogaus egzistencijos prasmė.
Krikšto apeigose įteikimas žvakės, kuri uždegama nuo Velykinės žvakės, simbolizuojančios Prisikėlusį Kristų, yra ženklas, padedantis suvokti, kas vyksta Sakramente. Kai mūsų gyvenimas leidžiasi apšviečiamas Kristaus slėpinio, patiriame džiaugsmą, išsivaduodami iš visko, kas kelia grėsmę jo pilnatvei. Šiomis dienomis, kai ruošiamės Velykoms, atgaivinkime savyje Krikšto metu gautą dovaną, tą liepsną, kuri kartais gali užgesti. Maitinkime ją malda ir meile artimui.
Broliai ir seserys,
visa tai Bažnyčia mums skelbia šį Laetare sekmadienį, džiaugsmo sekmadienį, taip norėdama mums pasakyti, kad viskas, ką tik išgirdome, yra tikrojo džiaugsmo, kurį mums neša Evangelija, priežastis. Džiaugsmas: Dievas mane pažįsta, Dievas mane myli, Dievas rūpinasi manimi, ir aš galiu Jį pažinti, netgi galiu palaikyti santykį su Juo, keliauti kartu su Juo, patirti, kad Jis yra mano draugas.
Posusirinkiminės teologinės srovės teigė, kad šiame džiaugsme – būti pažintiems Dievo ir Jį pažinti – slypi nesuderinamas su krikščionišku nuolankumu triumfalizmas. Tai didelė klaida. Tai, kad mes pažįstame Dievą, nėra pasididžiavimas, tai dovana, nuostabi dovana! Kaip Izraelis pripažino psalmėse ir džiaugėsi, sakydamas: „Dievas neapsireiškė jokiai kitai tautai, tik mums paskelbė savo žodį“ (Ps 147, 19 ir toliau).
Kokia laimė pažinti Tavo valią, Viešpatie, kokia laimė gyvenimo tamsoje pažinti Tave ir pažinti gyvenimą, palaikyti su Tavimi santykį! Šis džiaugsmas mums juo labiau tikras, nes Dievas nebeapsireiškė vien kaip įstatymas, kaip žodis, bet kaip žmogus, kaip Žmogaus Sūnus, kaip tas, kuris mane myli ir sakramentuose atiduoda save į mano rankas, siūlo save mano širdžiai. Ši džiugi staigmena yra šio sekmadienio Laetare džiaugsmo priežastis, dėl kurios iš tikrųjų pripažįstame, kad tikėjimas yra Evangelija ir yra šviesa.
Patikėkime savo gavėnios kelionę Mergelei Marijai, Viešpaties ir mūsų Motinai, kad visi galėtume sutikti Kristų, pasaulio Gelbėtoją ir Šviesą. Amen.
