Rugsėjo 6 diena skirta gailestingumo maldai už sąmoningai atmetančius Kristaus mokymą, prašoma Mergelė Marijos, Evangelizacijos žvaigždės, užtarimo visiems Gerosios Naujienos skelbėjams, meldžiamasi už misionierius ir misijų kraštus bei prašoma atsivertimo malonės nutolusiems nuo Dievo ir Bažnyčios. Diena skirta Vilniaus Kalvarijos dekanatui, o vakare sulaukėme piligrimų iš kaimyninio Lentvario miestelio.
Piligrimams plūstant iš visos Lietuvos, pėstiems ar važiuotiems, norėtųsi tarti jiems padėkos žodį už gyvą, tikėjimo einant, keliaujant liudijimą. Padarydami save matomais, išeidami su malda ir vėliavomis į kelią, įveikdami sunkumus, jie skelbia Evangelijos žinią. Pasak Vilniaus Arkivyskupijos jaunimo centro vadovės Kristinos Trinkūnaitės, žygiavusios pirmąją Atlaidų dieną kartu su jaunaisiais piligrimais, kai didelis būrys žmonių keliauja su malda ir džiugiu nusiteikimu, jie liudija tikėjimą teikiant džiaugsmą. „Piligrimystė visuomet atsiremia į evangelizaciją, o keliavimas padeda atsiriboti nuo aplinkui esančių dalykų ir leidžia visą laiką skirti maldai.”
Malda pripildo ir transporto priemonę, kuria keliauja iš tolimesnių vietovių atvykę, dažnai vyresnio amžiaus maldininkai. Kalvarijų piligrimai gražiai išsiskyrė mėlynomis skarelėmis, atvažiavo pilnas autobusas – kartu Vilniaus (Kalvarijos) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos kunigas, rezidentas Mozė Mitkevičius.
Aukodamas Šv. Mišias, kun. M. Mitkevičius kvietė prisiminti žmonių žveją šv. Petrą, atsisakyti saugaus uosto ir valčių, t.y. išeiti iš saugios, taip vadinamos komforto zonos. Petras pasitikėjo Jėzumi, kai šis paprašė žvejoti dieną, tą metą, kai mažiausiai kimba. Viešpats priartėjo prie jo per įprastą veiklą, kasdienę duoną. Dievas ir mus moko per kasdienius, buitinius dalykus. Nebūtina padaryti labai daug, kad išpildytum Viešpaties valią. Kartais atrodo, kad daug meldžiamasi, atgailaujama, bet nieko neįvyksta. Tada žmogus, kaip Evangelijos šv. Petras, nuleidžia rankas: „Viešpatie, padariau, ką galėjau, esu nusidėjėlis, nevertas tavo įrankis”. Pasak kunigo, tai nusivylimo akimirka, dažnai ir mes bandome atsitraukti, jaučiamės nevertais būti bažnyčios bendruomenėje. Daug žalos padaro baimė. Bet per išpažintį, per atgailą, per atsiprašymą įsidrąsinę vėl priartėjame prie Dievo, nustojame draskyti akis Jam ir kitiems žmonėms. Galiausiai Petras palieka valtį, tinklus – savo veiklą bei uždarbį ir seka Jėzų. Pamažu jis priima Dievo Sūnaus vedimą ir atkartoja likimą, pasitiki taip, kaip pasitikėjo Mergelė Marija.
Parengė Rūta Suchodolskytė-Neniškienė
