„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ Jn 14, 6
Auksinį rudenį, spalio mėn., Trakuose pasklido kvietimas į ALFA kursą: jis buvo skelbiamas bažnyčioje, laikraščiuose, informaciniuose stenduose. Į kursą buvo kviečiamas kiekvienas: tikintis ir netikintis, norintis susipažinti su pamatinėmis krikščionybės tiesomis ar jas pagilinti, ieškantis atsakymų į jam rūpimus klausimus ar ieškantis bendraminčių, su kuriais galėtų aptarti šiuos klausimus ir kartu eiti krikščioniško tikėjimo keliu.
Sausį, medžiams pasipuošus šerkšnu ir snyguriuojant, mes, 52 dalyviai, atsiliepę į šį kvietimą, šventėme ALFA kurso baigimą: išklausėme dešimt paskaitų ir diskutavome grupelėse, dalyvavome savaitgalio išvykoje.
Kiekviena ALFA kurso paskaita augino mus: jaudino lektorių-skaitovų liudijimai apie tai, kaip gilesnis Dievo pažinimas ir gyvenimas pagal Dievo Žodį pakeitė bei įprasmino jų gyvenimą; jų mokymai pagilino mūsų tikėjimą ir skatino mūsų dvasinį augimą.
ALFA kurso vienas tikslų: padėti žmogui užmegzti santykį su Dievu. Paskaitose „Kas yra Jėzus?“ „Kodėl Jėzus mirė?“ daugiausia buvo kalbama apie Jėzų. Mes žinojome, kad Jėzus ne tik Dievas, bet ir Žmogus, tačiau šiose paskaitose buvo akcentuojama, kad jis mums ir Draugas. Mes aiškinomės, ko Jis, Draugas, laukia iš mūsų, kalbėjome apie kuriamą ir mezgamą santykį su Juo, apie tai, kaip svarbu Jį tikėti, Juo pasitikėti, Jam viską patikėti…
Jėzus sakė: Aš esu kelias… KELIAS į santykį su Dievu, nes tik tame santykyje mes atrandame gyvenimo prasmę, tikslą ir pilnatvę. Į tą KELIĄ kvietė ir vedė mus lektoriai, kurie remdamiesi Šventuoju Raštu atskleidė mums Dievo Meilę ir Gailestingumą, kvietė bendrystei ir gailestingumo darbams, mokė nuolankumo ir meilės artimui. Tai ne kelias į dešinę ar į kairę, tai ne kelias žemėlapyje. Tai – mūsų GYVENIMO KELIAS.
Šiandien mes žinome, kad būti tikru krikščionimi neužtenka per šventes ar kiekvieną sekmadienį eiti į bažnyčią, klausytis Dievo Žodžio, rečiau ar dažniau eiti išpažinties. Lektoriai („Kodėl ir kaip turėčiau melstis?“, „Kodėl ir kaip turėčiau skaityti Bibliją?“) sužadino mumyse norą skaityti Šventąjį Raštą (nors jis jau ir iki ALFA kurso buvo mūsų namų spintelėse). Jų dėmesys bendrai maldai ir tikėjimas jos jėga įtikino mus ir mokė: skaityti, apmąstyti, gyventi Šventojo Rašto žodžiu ir malda. Mes dar kartą įsitikinome, kokias svarbias gyvenimo tiesas skelbia Dievo Žodis. Juk Jėzaus mokymas – Kalno pamokslas, Mylėk savo artimą, kaip save patį, Daryk kitiems tai, ką norėtum, jog kiti tau darytų… – yra vienas svarbiausių moralinių mokymų, kuriuo remiasi daugelis šiandienos įstatymų ir nesikeičia jau per 2000 metų šiame skubančiame ir besikeičiančiame pasaulyje.
Kai kurios paskaitos („Kaip turėčiau pasipriešinti blogiui?“) pakeitė mūsų požiūrį į dalykus, kurie iki šiol atrodė nereikšmingi ir beveik kiekvienas mūsų tuo domėjosi: joga, homeopatiniai vaistai, horoskopai, būrimai ir kt. Kiekvienas mūsų susimąstė, kiek to „svetimo netikro dievo“ yra mūsų gyvenime, ar lengva bus viso to atsisakyti?
Mūsų tikėjimą stiprino ir gilino skaitovų pasakojimai apie tai, kaip jie patys įtikėjo Dievą („Kaip Dievas mus veda?“, „Kaip Dievas gydo šiandien?“, „Kaip neabejoti savo tikėjimu?“). Tai asmenys ne iš mums įprastų tradicinių katalikiškų šeimų, o patys savo gyvenime sutikę ir įtikėję Dievą, tai žmonės Dievo apdovanoti Tikėjimo malone. Jų gyvenime Dievas visuomet kartu: jiems svarbu palaiminti mylimus žmones išsiskiriant net ir trumpam, dėkoti Dievui už malones, vaišintis palaimintu maistu, lankyti krikščioniškam pasauliui svarbias vietas, o sekmadienį, atostogaujant musulmonų krašte, ieškoti, rasti ir iki katalikų bažnyčios saloje plaukti laivu… Ir tuo jie dalinosi su mumis.
Paskaitose („Kodėl ir kaip turėtume pasakoti kitiems?“, „O kaip Bažnyčia?“) pažinus beribę Dievo Meilę ir Gailestingumą, mumyse dygsta Jo meilės sėkla: mokomės nuoširdžiai mylėti savo artimą tokį, koks jis yra, mokomės mylėti visus ir nesmerkti, padėti šalia esančiam ir dalintis su juo, nes ir Jėzus mylėjo visus: raupsuotuosius, atstumtuosius… Vaikščiodamas žeme, Jėzus perkeisdavo žmonių gyvenimus: juos gydė, grąžindavo šeimai, bendruomenei, gyvenimui… Jis tai daro ir šiandien: Jis keičia mus. Mes tapome ramesni, dvasingesni, paslaugesni, pakantesni savo artimiesiems ir kitiems bendruomenės nariams.
ALFA kursas padeda žmogui užmegzti santykius ne tik su Dievu, bet ir su žmonėmis. Jis padeda ne tik ieškantiems Dievo, bet ir ieškantiems žmonių bendrystės. Šie mokymai augina tikinčiųjų bendruomenę ir stiprina Bažnyčią. Tai yra svarbu, nes ir Jėzus kviečia mus į bendruomenę. Mes tikime, kad ir šis ALFA kursas prinokins derlių: kurso dalyviai, pagilinę tikėjimą ir atradę bendraminčių, atsilieps į Ganytojų kvietimą aktyviai savo gyvenimu liudyti Kristų, įsitrauks į tikinčiųjų bendruomenę ir joje ras savo vietą.
Sausio 14 d. ALFA kurso baigimo šventė prasidėjo Šventomis Mišiomis, kuriose dalyviai dėkojo Dievui už šiuos mokymus ir prie Dievo altoriaus nešė kuklias dovanas: žvakes, kad Jėzus, Pasaulio Šviesa, apšviečiantis tamsiausius mūsų gyvenimo vingius, padėtų mums pamatyti vargstančius bei jiems pagelbėti ir mokytų mus mylėti kiekvieną kaip save patį; ALFA knygelę, kad Jėzus, Gyvasis Žodis, mums, per mokymus patyrusiems tikėjimo gelmę, leistų tarnauti Jam ir vienas kitam; pyragą, kaip padėką už tai, kad kartu dalinomės ir žemės gėrybėmis; duoną ir vyną, kad Jėzus, pats būdamas duona ir vynas, alfa ir omega, visko pradžia ir pabaiga, laimintų visus mūsų darbus bei rūpesčius ir leistų mums savo darbais Jį šlovinti. Šv. Mišių pabaigoje dvi kurso klausytojos liudijo apie tai, ko jos tikėjosi iš kurso, ką lankydamos paskaitas sužinojo bei patyrė ir kas pasikeitė jų gyvenime.
Po Šventų Mišių parapijos namuose šurmuliavo didelis būrys žmonių. 37 pirmą kartą ALFA kursuose dalyvavusiems buvo įteiktos padėkos ir atminimo dovanėlės. Šventėje taip pat dalyvavo jų artimieji ir draugai, šalia buvo ir 15 pirmojo ALFA kurso klausytojų, kurie norėjo dar kartą pasiklausyti paskaitų ir talkino organizuojant kursą.
