Spalio 24 d., šeštadienį, 18 val. Trakų Švč. Mergelės Marijos bazilikoje iškilmingai pasitiktos ir į baziliką įneštos šv. t. Pijaus pirmojo laipsnio kraujo relikvijos, kurias pasitiko ir šv. Mišias aukojo Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos vikaras kun. Rimas Kalmatavičius.
Prie šių relikvijų tikintieji tiek asmeniškai tiek grupėmis gali melstis kasdien nuo 9:00 iki 19:00 valandos iki lapkričio 22 d.
Relikvijos yra išstatytos bazilikos dešinėje navoje šv. Antano paduviečio altoriuje. Šalia altoriaus padėtas maldų rinkinys, kuriuo galite pasinaudoti melsdami ir prašydami šv. t. Pijaus užtarimo.
Šv. Tėvo Pijaus gyvenimas
Francesco Forgione, būsimasis tėvas Pijus, gimė Italijoje, Pietrelcina miestelyje, už kelių dešimčių kilometrų į rytus nuo Neapolio 1887 metais. 1907 metais davė vienuolio kapucino įžadus ir 1910 metais priėmė kunigystės šventimus. 1916 metais jis apsigyveno San Giovanni Rotondo vienuolyne. Šiame vienuolyne 1918 metų rugsėjo 20 dieną po Mišių kalbančiam dėkojimo maldą tėvui Pijui atsivėrė stigmos – Kristaus kančios žaizdos rankose, kojose ir šone, kurios išliko ir kraujavo ištisus 50 metų, iki pat mirties. 1968 metų rugsėjo 22 dieną tėvas Pijus aukojo paskutines savo gyvenime Mišias, o naktį, jau rugsėjo 23-ąją, mirė.
Tėvo Pijaus šventumo garsas dar jam gyvam esant plačiai sklido po Italiją ir už jos ribų. Dar labiau garsas apie šventumą sustiprėjo po tėvo Pijaus mirties. Po gana ilgo kanoninio proceso, 1999 metų gegužės 2 dieną tėvas Pijus buvo paskelbtas palaimintuoju ir vos po trejų metų nuo beatifikacijos, 2002-ųjų birželio 16 dieną – šventuoju.
Kas yra relikvijos?
Žodžio “relikvija” prasmė paprasta. Tai lotynų kalbos žodis, reiškiantis “liekanas” arba “palaikus”. Krikščionybė pripažįsta trijų rūšių relikvijas. Labiausiai gerbiamos vadinamosios “I laipsnio relikvijos” – paties šventojo palaikai ar jų dalys. “II laipsnio relikvijomis” laikomos šventojo drabužių dalys ar kiti jam artimi daiktai. “III laipsnio relikvijų” garbingumas kyla dėl jų sąlyčio su “I laipsnio relikvijomis”. Tai įvairūs daiktai (pvz., audeklo gabalėliai), kuriais buvo tiesiogiai paliesti šventojo palaikai.
Šv. Tėvo Pijaus malonės
Jau nuo pat penkerių metų Tėvas Pijus patirdavo įvairias ekstazes ir apsireiškimus. Jis galvojo, kad tai yra normalūs kiekvienos sielos išgyvenimai.
Tėvo Pijaus pašaukimas buvo patvirtintas, išaiškintas ir “užprogramuotas” dangiškomis vizijomis, kurios tęsėsi dar kurį laiką baigus naujokyną. Jo laiškuose dvasios tėvams randame tokius sakinius: “Man apreiškė mūsų Viešpats, kuris pasakė … “; “Esu Kūdikėlio Jėzaus žaisliukas … “; “Atėjo Jėzus ir man pasakė … “.
Tačiau Tėvas Pijus nėra lengvatikis ir taip paprastai nepriima apreiškimų bei informacijos. Net jeigu ir yra įsitikinęs tų fenomenalių reiškinių tikrumu, juos priima tik tuomet, kai juos patvirtina dvasios tėvai, kurie taip pat nėra linkę pripažinti šių atvejų be tinkamo apsvarstymo.
Šventieji, palaimintieji ir skaistyklos sielos Tėvui Pijui pasirodo daugelį kartų. Vieno kapucino siela tą pačią valandą, kai tik iškeliavo iš šios ašarų pakalnės, atėjo pas šventąjį. Vos tik jį pamatęs, Tėvas Pijus sušuko: “Kaip tai? Man sakė, kad sunkiai sergi, o tu čia stovi?”. “Ach, dabar liovėsi visos ligos”, – atsakė tas ir dingo.
Tėvo Pijaus gyvenime netrūko pažinimo charizmos. Į nuolatinius skatinimus išklausyti vieno žmogaus išpažintį, Tėvas Pijus, kuris kaip tik meldėsi, pakėlęs galvą griežtai pasakė: “Tas, kol pasiryžo atlikti išpažintį, privertė mūsų Viešpatį laukti dvidešimt penkerius metus, o dabar negali manęs palaukti nė penkių minučių?”. Šie pateikti faktai pasirodė teisingi.
Kitam žmogui Tėvas Pijus priminė, kad šis, iki paskutinio momento “žaidė” su Viešpaties malone, ja piktnaudžiaudamas sunkaus išmėginimo metu. Vėliau šis žmogus patvirtino, jog tai buvo gryna ir šventa tiesa.
Tėvas Pijus turėjo ir kalbų dovaną. Mokėjo kalbėti prancūzų ir graikų kalbomis, nors niekada jų nebuvo studijavęs. O galų kalba sugebėjo net rašyti. “Dangiškos asmenybės – rašo 1912 m. rugsėjo 20 d. – nesiliauja manęs lankiusios ir nuolat leidžia ragauti palaimintųjų pilnatvės. Ir jeigu mūsų Angelo Sargo misija yra didelė, tai manojo tikrai didesnė. Jis yra mano mokytojas, verčiant iš kitų kalbų”.
Kitas nepaprastas mistinis fenomenas yra biolokacija ir kvapas. Vienas karys, pasibaigus 1915-1918 m. karui, vyksta iš smalsumo į San Giovanni Rotondo, kadangi karo veiksmų metu buvo išgelbėtas nepažįstamo kapucino, kurio niekada ankščiau nebuvo sutikęs. Po Šv. Mišių zakristijoje šaukia: “O Dieve! Taip! Tai jis. Neapsirinku”. Paskui prisiartina, puola ant kelių ir sudėjęs rankas sako: “Tėve, dėkoju, kad išgelbėjai mane nuo mirties. Ačiū”. Tėvas Pijus dėdamas jam ranką ant galvos, atsakė: “Ne man, sūnau, turi dėkoti, o mūsų Viešpačiui ir Maloningajai Dievo Motinai”.
Kvapas – tai Tėvo Pijaus praktikuotų dorybių, šventumo simbolis. Tai ypatingas aromatas, neturintis nieko bendro su žemiškais kvapais. Brevijoriaus maldos metu kartais jausdavosi kvapas, sklindantis iš kraujuojančių Tėvo Pijaus delnų žaizdų. Vienas iš gydytojų gerai prisimena tą kvapą. Tuomet jis pagalvojo, jog negerai, kad brolis naudoja kvepalus. Tačiau vėliau suprato, kad tai nebuvo dirbtinis kvapas, taip pat ir ne savitaiga, todėl nusprendė: “Paruošiau nuoširdžią deklaraciją, kad labai normalu priskirti įtaigai tuos fenomenus, kurie nepaaiškinami”.
Apie Tėvo Pijaus patiriamus fenomenalius reiškinius ir ypatingas dovanas kalbėta labai daug. Šių malonių ir stebuklų tiek fizinės, tiek dvasinės prigimties, klausimais pasisakė ir Bažnyčia. Tikra yra tai, kad jo asmuo yra visur žinomas. Jam gyvam esant, atvykdavo pas jį iš visų pasaulio šalių tiek tikintys žmonės, tiek ir skeptikai, kuriuos patraukė jo šventumas.
Paslaptis, kuri sieja Tėvo Pijaus gyvenimą ir misiją yra ta, kad jame atsinaujino Jėzaus Kristaus kančia – kiek tai yra įmanoma žmogui, kuris nebuvo tikru Dievo Sūnumi. Kardinolas Giuseppe Siri, Tėvą Pijų pavadindamas “tikrų ženklų nešiotoju”, apie jį pasakė taip: “Tai žmogus, kuris pusę šimtmečio buvo prikaltas prie kryžiaus ( … ) ir visada tikrai tobulai vykdė šią misiją. Ir kad ši misija būtų suprasta, Dievas labai dosniai apdovanojo šventąjį įtikinamais įrodymais. Ant Tėvo Pijaus Dievo malonė liejosi kaip liūtis”.
Šv. Tėvo Pijaus stigmos
Išskirtinis, dažniausiai minimas Tėvo Pijaus nuolat augančio Dievo troškimo fenomenas – tai jo žaizdos – meilės žaizdos. 1918 m. rugpjūčio 5 dieną lyg tęsinį kitų meilės žaizdų Tėvas Pijus gauną ypatingą transverberacijos (pervėrimo) malonę, dėl kurios patiria nuolatines kančias. Tų pačių metų rugsėjo 20 d. jo delnai, pėdos ir šonas tampa perverti ir kraujuojantys.
Mokslininkai, studijuojantys mistiką ir besiremiantys mistikais, kalba apie meilės žaizdas, kurios, pasak Kryžiaus Jono, yra Dievo meilės palietimas – meilės, kuri kaip ugninė strėlė sužeidžia ir parveria sielą, ją pilnai pripildydama meilės ugnies. Žaizda atsiranda sieloje dėka žinios iš Mylimojo, kurią siela gauna iš kūrinių, esančiais tobulais Dievo dirbiniais. Meilės žaizdos panašios į bet kurias žaizdas, tik daug gilesnės. Šv. Kryžiaus Jonas taip jas skiria: Tokia sielos žaizda įsispaudžia giliau ir trunka ilgiau. Per ją siela jaučiasi tikrai sužeista meilės.
Žaizda atsiranda sieloje dėka žinių apie Įsikūnijimo dalykus, per žodžius arba slaptingą tikėjimą, kuris yra didžiausia Dievo dovana. Pasirodo išorėje, fiziniu širdies pervėrimu (transverberacija) arba pasireiškia kai kuriose kūno vietose delnuose, pėdose, šone (stigmatizacija). Transverberacija, kartais vadinama Serafino ataka – yra malonė, kuri pašventina ypatingu būdu. Dievo meilės ugnim: įkaitinta siela patiria vidines Serafino atakas, kurios ją degina ir iki gelmės perveria ugnine ietimi. Pasekmėje sielą apima kvapą gniaužiantis švelnumas.
Tėvas Pijus gavo šią malonę 1918 m. rugpjūčio 5 dienos vakare, klausydamas berniukų iš kapucinų žemesniosios seminarijos išpažinčių. Priešais proto akis – kaip rašo jis viename iš rugpjūčio 21 dienos laiškų savo dvasiniam tėvui – pasirodo figūra, laikanti rankose kažkokį įrankį, panašų į ilgą geležies lakštą nusmailintu galu. Atrodė, kad iš jo išeina ugnis. Matyti tai ir stebėti, kaip toji figūra su didžiule jėga meta savo įrankį sielon, buvo vienas vienintelis įvykis ( .. .J. Jaučiau, kad mirštu (. . .), Ta kankynė truko be pertraukos iki septintos dienos ryto. Nuo tos dienos yra mirtinai sužeistas, Giliausioje sielos vietoje jaučia žaizdą, kuri yra visada atvira ir sukelia nesiliaujančias stiprias kančias. Mato save panardintą ugnies okeane – apie tai rašo 1918 m. rugsėjo 5 d. – o žaizda kraujuoja ir kraujuoja. Visas vidus kraujuoja taip, kad kartais akys priverstos žvelgti, kaip kraujas išsiveržia išorėn – užrašė 1918 m. spalio 17 d. Toji paslaptinga būtybė neliko pasyvi: greta ankstesnių, vis dar atvirų žaizdų, ji atverdavo naujas, sukeldama aukai neapsakomą kančią.
Pašvenčiančioji transverberacijos malonė Tėvui Pijui buvo tarsi įžanga į charizmatinę stigmų malonę, kurią Dievas jam skyrė kitų naudai. Pirmieji šio reiškinio požymiai pasirodė 1910 m. rudenį. Dvasios tėvui jis apie tai papasakoja tik po metų, nes prakeikta gėda neleido to iškelti į viešumą.
Delno centre – užrašė jis 1911 m. rugsėjo 8 d. – pasirodė cento didžio paraudimas. Jį lydėjo veriantis skausmas centriniame paraudimo taške. Kairiam delne skausmas buvo stipresnis – tiek, kad net dabar jaučiasi. Taip pat pėdose jaučiasi nedidelis skausmas. Po kurio laiko ženklai išnyko, tačiau skausmas pasiliko. Nuo ketvirtadienio vakaro – užrašė jis 1912 m. kovo 21 d. – iki pat šeštadienio, o taip pat ir antradienį tęsėsi man skausmo tragedija. Širdis, delnai ir pėdos atrodo perverti kalaviju. Tai visą laiką jaučiau skausmą.
Po to – stebuklinga 1918 m. rugsėjo 20-oji. Nuo tos dienos žaizdos tampa nuolatos matomos. Po daugkartinių dvasios tėvo prašymų, įveikdamas didžiulį pasibjaurėjimą, kurį jautė turėdamas kalbėti apie šią nuostabią dovaną, 1918 m. rugsėjo 22 d. Tėvas Pijus išsiunčia jam nuoširdų, jaudinantį ir detalų pranešimą: Ką pasakyti jums apie tai, ko klausiate, t.y. kaip įvyko mano nukryžiavimas? Mano Dieve, kokią sumaištį ir nusižeminimą patiriu turėdamas išaiškinti tai, ką Tu padarei savo varganam kūriny!
1918 m. rugsėjo 20-osios rytą, per dėkojimą po Šventų Mišių, chore (koplyčioje) jam pasirodė ta pati paslaptingoji būtybė, kaip ir rugpjūčio 5 dieną. Dabar jos delnai, pėdos ir šonas plūdo krauju. Vien jos vaizdas jį išgąsdino. Pajuto stipriai plakant širdį. Būtybė atsitolino, o aš – kaip praneša Tėvas Pijus pastebiu, kad mano delnai, pėdos ir šonas perverti ir plūsta krauju. Įsivaizduokite sau, ką aš, driskius, tada išgyvenau ir ką patiriu nuolat kas dieną.
Tėvas Pijus niekad neieškojo, netroško ypatingų galimybių mylėti Dievą. Nesitikėjo tų nenatūralių reiškinių, kokiais Dievas praturtino jo gyvenimą. Raminosi ir guodėsi, pasiduodamas savo dvasios tėvų sprendimams. Transverberacijos fenomeno akivaizdoje liko priblokštas: Ar tai nėra nauja bausmė – rašė rugpjūčio 21 d. tėvui Benediktui – atmatuota Dieviškojo teisingumo? Spręskite patys, kiek tiesos yra tame tvirtinime ir ar neturiu priežasčių nuogąstauti ir gyventi kraštutiniame sielvarte.
Tėvas Benediktas, kuris pasisakymuose neįprastų reiškinių tema nebuvo greitas, tuokart kaip tikras dvasinis mokytojas atsiliepė staiga ir aiškiai – rugpjūčio 27 d. jis užtikrino savo globotinį: Visa, kas mumyse vyksta, yra meilės poveikis. Tai bandymas. Tai kvietimas bendradarbiauti. Tai garbinimo šaltinis (…). Pabučiuokite delną, kuris įvykdė jumyse pervėrimą ir švelniai apkabinkite tą žaizdą, kuri yra meilės antspaudas.
Sielvartaudamas ir pasimetęs dėl stigmų, Tėvas Pijus siunčia Viešpačiui varganos širdies dejones, kad jį išklausytų ir išvaduotų nuo tokio veikimo. Gerasis Jėzus turėtų suteikti jam malonę, pašalindamas chaosą patiriamą jo dėl išorinių kančios ženklų. Kreipsiu balsą į Jį ir nepaliausiu maldauti, kad neatimtų nei sielvarto, nei kentėjimo, nes laikau tai nesant įmanoma; noriu apsvaigti skausme, bet kad atimtų tuos išorinius ženklus, kurie sukelia chaosą ir neapsakomą bei neįmanomą ištverti pažeminimą.
Apvaizda neišklausė savo išrinktojo troškimų. Nepalietė jo kūno ženklų, kadangi Tėvas Pijus turėjo tapti ženklu žmonėms, klaidžiojantiems tamsybėse. Turėjo būti nukryžiuotas kartu su nukryžiuotu Jėzumi.
Šv. tėvo Pijaus litanija
Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison!
Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!
Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Dvasia, Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų!
Šventoji Marija, melski už mus!
Visi Dievo šventieji ir šventosios, melskite už mus!
Šventasis tėve Pijau, melski už mus!
Ištikimas Šventosios Dvasios Įkvėpimams, melski už mus!
Per nuolankumą ir neturtą pamilęs Jėzų Kristų, melski už mus!
Uolusis Jėzaus Kristaus kunige, melski už mus!
Ištikimas šventojo Pranciškaus Asyžiečio sekėjau, melski už mus!
Savo kūne nešiojęs Išganytojo kančios žaizdas, melski už mus!
Besidžiaugiantis antgamtinėmis dovanomis, melski už mus!
Pranciškonų vienuolijos ordino pažiba, melski už mus!
Gėrio ir taikos pasauliui nešėjau, melski už mus!
Išrinktasis šventumo ir malonės inde, melski už mus!
Nenuilstantis žmonių taikintojau su Dievu, melski už mus!
Pragaro dvasių siaube, melski už mus!
Laimintis širdis paprastumu ir Dievo žodžio jėga, melski už mus!
Mokantis labiau pavyzdžiu nei žodžiu, melski už mus!
Dievo ir artimo meilės pavyzdy, melski už mus!
Sutinkantis Kristų kiekviename žmoguje, melski už mus!
Kenčiančiųjų globėjau, melski už mus!
Nelaimingųjų ramintojau, melski už mus!
Kantriai iškentęs pažeminimus, melski už mus!
Tvirtas išmėginimuose, melski už mus!
Pranciškoniškojo neturto pavyzdy, melski už mus!
Kunigiško skaistumo pavyzdy, melski už mus!
Tobulai paklusnus vyre, melski už mus!
Slėpiningojo gyvenimo mylėtojau, melski už mus!
Maldos, susikaupimo ir kontempliacijos vyre, melski už mus!
Kristaus maldos mokytojau, melski už mus!
Galingas užtarėjau pas Dievą, melski už mus!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, atleisk mums, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!
Melski už mus, šventasis tėve Pijau, kad taptume verti Kristaus žadėjimų!
Melskimės. Dieve, Tu padėjai šventajam tėvui Pijui gyventi nuolankumu ir neturtu, kaip ir Tavo Sūnus Jėzus Kristus. Prašome, kad, eidami tuo pačiu keliu, šiam šventajam užtariant, sektume Tavo Sūnų ir susivienytume su Tavimi džiaugsmo ir meilės pilnatvėje. Amen.
Šv. t. Pijaus novena
pirmoji diena
Šventasis tėve Pijau, tu tikėdamas mokei, kad Dievo Apvaizda per džiaugsmą ir ašaras žmonių ir ištisų tautų gyvenimuose veda prie galutinio tikslo, kad už matomos žmogaus rankos visada yra nematoma Dievo ranka. Užtark mane, kad patirdamas sunkumą (čia tinka įvardyti savo prašymą), kurį pavedu Dievui, tikėdamas priimčiau Jo valią.
Tėve mūsų …
Sveika, Marija …
Garbė Dievui Tėvui...
antroji diena
Šventasis tėve Pijau, tu raginai silpnuosius nusimesti baimės naštą ir pažinti laimę, kai bus pakviesti pajusti Dievo-Žmogaus skausmus, kad tikėtų, jog tai – ne apleidimas, o didžiulė Dievo meilė. Padrąsintas tavo pasitikėjimo Dievu pavyzdžio, prašau tarpininkauti mano intencijoje ( … ), kurią tau pavedu.
Tėve mūsų …
Sveika, Marija …
Garbė Dievui Tėvui...
trečioji diena
Šventasis tėve Pijau, tu kasdien nešei kryžių ir užsitarnavai Kirėniečio vardą, tikėjai, kad Viešpats iš gailestingumo paduos ranką ir suteiks jėgų. Melskis su manimi mano sunkumuose ( … ) ir iš Jėzaus išprašyk man malonę išlikti geram.
Tėve mūsų …
Sveika, Marija …
Garbė Dievui Tėvui...
ketvirtoji diena
Šventasis tėve Pijau, Dievo valia tu patyrei didžių kentėjimų ir priėmei juos kaip išrinktųjų sielų dalią bei dovaną, vedančią į išganymą. Užtarki mane pas Dievą, kad pajėgčiau su krikščionišku orumu priimti savo skausmą, ir išmelsk man malonę ( … ).
Tėve mūsų …
Sveika, Marija …
Garbė Dievui Tėvui...
penktoji diena
Šventasis tėve Pijau, tu būdamas nepaprastai susivienijęs su Viešpačiu, liedavai vilties į abejojančiųjų širdis, kad krikščionių Dievas yra perkeičiantis Dievas, kad iš kančios kyla ramybė, o sutrikimo tamsumoje nušvinta viltis. Būk su manimi man prašant ( … ), kad galėčiau pasitikėti Dievo meile.
Tėve mūsų …
Sveika, Marija …
Garbė Dievui Tėvui...
šeštoji diena
Šventasis tėve Pijau, tu tapai mums klusnumo pavyzdžiu tikėjime. Tu žinojai, kad kur nėra klusnumo, ten nėra dorybės ir meilės, kur nėra meilės, ten nėra ir Dievo, o be Dievo niekas nenueina į Dangų. Būk mano užtarėjas pas Viešpatį dabar, kai prašau malonės ( … ).
Tėve mūsų …
Sveika, Marija …
Garbė Dievui Tėvui...
septintoji diena
Šventasis tėve Pijau, nenuilstantis Kristaus sekėjau, visus su pasitikėjimu prašančius pagalbos užtikrindavai, kad jie gaus iš Dievo šventos ištvermės malonę. Melski už mane, maldaujantį Dievo malonės ( … ).
Tėve mūsų …
Sveika, Marija …
Garbė Dievui Tėvui...
aštuntoji diena
Šventasis tėve Pijau, evangelinės Dievo ir artimo meilės pavyzdį, tu stiprinai žmonių širdyse įsitikinimą, kad Dievas negali atmesti tyro troškimo Jį mylėti. Dėl meilės, kuri pripildė tavo gyvenimą, išprašyk man Danguje dovaną ( … ), kurios su pasitikėjimu tavęs meldžiu.
Tėve mūsų …
Sveika, Marija …
Garbė Dievui Tėvui...
devintoji diena
Šventasis tėve Pijau, Marija tau buvo mylimiausioji Motina, ją aukštinai labiausiai iš visų dangaus ir žemės kūrinių. Dėl tavo atsidavimo Dievo Motinai išsakau tau savo prašymą ( … ) ir meldžiu pagalbos.
Tėve mūsų …
Sveika, Marija …
Garbė Dievui Tėvui...
